Gal seniai, o gal ir ne, bet gyveno karalius su karaliene. Turėjo jie tris sūnus, bet dukros - nė kvapo nebuvo jų pilyje. Karalienė ir karalius taip jos užsinorėjo, kad pagaliau vieną dieną karalienė ėmė ir susilaukė gražios blondinės dukros. Ši buvo neįprastai graži. Rodos, viską padarytum, kad tik imtum ją į pačią. Bet dukrelė taip mylėjo tėvus, kad šie atvedė ją į pasaulį, tai norėjo visam gyvenimui pas juos ir likti. Ir štai, vieną dieną į duris pasibeldė kažkoks nepažįstamasis iš kito krašto. Ir kiek klausinėjo karaliai, nieko taip ir išpešti nepavyko. 

-Jei nepažįstamasis, tai nepažįstamasis - Į kiekvieną jų klausimą atsakydavo kito nežinomo krašto žmogus.

Koks gražus pasaulis!!!

Kai karaliui ir karalienei nusibodo jo klausinėti jie pagrasino:

-Duodame paskutinį galimybę! Atsakyk, arba būsi pakartas! - Sakė jie. Nepažįstamasis ne juokais išsigąndo. Nutarė, kad geriau būtu pasakyti tiesą, o ne juokauti su valdovais.

Aš juk negaliu išsiduoti, kad aš tas žmogus, kuris norėjo pagrobti būsima princesę... Reikia sugalvoti planą! IR NE ŠIAIP SAU PLANĄ.... Gerą planą.

Taigi, tas žmogus, kuris norėjo pagrobti princesę galvojo planą iki vakaro, kol pagaliau... Sugalvojo. Sugalvojo apsimesti paprastu kaimiečiu, kuris yra iš kito krašto. Taigi, taip ir padarė. Kitą dieną valdovai su princese ėjo į grobiko kambariuką. Jame rado miegantį nepažįstamąjį. 

-Labas rytelis. Taigi, kas tu toks būsi? - Paklausė valdovai,

-Rytas! Aš esu... Paprastas žmogelis iš kito krašto. Kitos šalies valdovai iš ten mane išsypyrė, tad dabar tapau klajokliu.