Seniai seniai, labai seniai visi paukščiai buvo  juodos arba pilkos spalvos. 

Nė vienas iš jų išsiskirti spalvingomis  plunksnomis, jie visi buvo panašūs. 

Vieną dieną pažvelgė į dangų paukščių pamatą  , kad gražioje septyniaspalvėje  vaivorykštės juostoje atsirado juodi taškai. 

– Kas gi čia? – ėmė jie klausinėti vieni kitų. 

Paukščiams bežiūrint, juodų taškų daugėjo, jie ėmė susilieti ir virsti augančiomis dėmėmis.

Netrukus jie išvydo iš dangaus besileidžiantį  didingą spindintį septyniaspalvį paukštį. 

Kai tik jis nusileido aplink šį dangišką padarą  susibūrė visi pilki ir juodi žemės paukščiai.

Septyniaspalvis paukštis tarė: 

– Vaivorykštėje įsiveisė pikti vabalai, jie 

graužia gražiosios vaivorykštės spalvas! 

Prašau, labai prašau, padėkite juos sunaikinti! 

Vienas aš padaryti niekaip  nepajėgsiu, man reikalinga jūsų pagalba. 

Neleiskime vaivorykštei pražūti! Padėkite 

piktus vabalus sunaikinti.

Žemės paukščių tarpe tuojau pat atsirado keli 

narsūs paukščiai, jie iš karto drąsiai žengė į 

toliau: 

– Mes padėsime tau sunaikinti piktus vabalus! – 

ryžtingai tarė jie. Netrukus atsirado ir daugiau 

narsuolių. Jie rinkosi iš visų pakampių, iš pradžių 

tie, kurie drąsiausi ir ryžtingiausi, vėliau ir visi 

kiti, kurie buvo neabejingi vaivorykštės likimui. 

Po truputėlį susirinko gausus būrys į kovą su 

vabzdžiai pasiruošusių stoti paukščių.

Tačiau vis viena liko paukščių nesiruošiančių niekur skirsti. 

Vieni purtė galvas, kiti apsimetė, kad jiems nerūpi, dar kiti gąsdino kitus pražūtimi arba patys tirtėjo iš baimės. 

Kad ir kiek septyniaspalvis dangaus paukštis prašytų ar maldautų, jie nesutiko padėti.

– Na ką gi, kiek mūsų yra tiek,  keliaukime! – pasakė septyniaspalvis ir visi paukščiai pakėlė sparnus juoduojančios vaivorykštės link. 

Atskridę į vaivorykštę paukščių pamatę, kad piktieji vabalai jau visai baigia sugraužti spalvas. 

– Kaip blogai! Jeigu greitai nieko nedarysim, vaivorykštė taps visiškai juoda! 

– išsigandę apsidairė žemės paukščiai. Jie tuojau pat užpuolė vabalus. Bet šie irgi lengvai nepasidavė. Nors buvo mažesnė už paukščius, bet buvo aršūs ir pikti, jie turėjo 

geluonis pilnus nuodų, su kuriais juos puolantiesiems atvykėliams skaudžiai geldavo.